Sveiki gerbiamieji ir ištikimieji šio puslapio lankytojai. Noriu jums pristatyti savo šeimos naująją kelionę į Vokietiją. Idėja buvo išsirinkti netolimą ir pažįstamą šalį, kurioje jausčiausi labai patogiai, kadangi vyksime su visa šeima: aš, Laura ir Gustytė. Beje, keliauti su dukrele mums jau teko praeitą vasarą, į Saremos salas. Tačiau ta kelionė buvo automobiliu. Dabartinė kelionėje bus naudojami lėktuvai, traukiniai, tramvajai, autobusai ir gal dar koks nors nenumatytas transportas:) Pagrindinis miestas – Bremenas, kuriame praleidau tris savo gyvenimo metus studijuodamas Bremeno Universitete.
Taigi, mūsų skrydis Vilnius-Bremenas jau šį trečiadienį. Išsamios informacijos dabar nepateiksiu, laukite siurprizų ir nuotykių:) Iki susirašymo vėliau.
Sveiki visi, skaitantieji mano blogą. Kaip pastebėjote kelionės metu nebuvo atnaujinama informacija apie kelionės eigą. Reikalas buvo toks, kad mano mažasis kompiuteriukas sugedo ir nebebuvo jokios kitos alternatyvos šiai įrangai. Todėl bandysiu glaustai aprašyti, ką mes su savo šeimynėle nuveikėme Vokietijoje.
Kaip ir minėjau prieš tai, pasinaudojome Ryanair paslaugomis ir jau trečiadienį, 11 val. vietos laiku stovėjome ant Brėmeno žemės. Nuvykę į mūsų užrezervuotą viešbutuką, nebuvome įleisti iškart, liepė palaukti 14 val., kada bus išvalyti kambariai nuo buvusių gyventojų dulkių. Bet laimei, galėjom nors pasidėti savo didžiąją kuprinę ir keliauti apsižiūrėti po miestą. Buvo miela ir malonu matyti savo gimtąjį studijų miestą po penkerių metų. Beveik niekas nepasikeitę, tos pačios kavinės, parduotuvės, tik žmonės tikriausiai kiti:))
Ketvirtadenį naršėme garsiąsias Brėmeno senamiesčio siaurąsias gatveles, smaguriavome pyragėlių pakeliui esančiose kavinukėse. Per pietus nulėkiau pasižiūrėti, kaip laikosi mano universitetas. Aplink jį daug naujų statybų ir naujų pastatų. Gyvenimas reiškia nestovi vietoje 🙂 Deja neradau pažįstamų veidų. Vėliau vakarop sutarėme su viena lietuvės ir bulgaro šeima susitikti pas juos namuose, pasikalbėti, kaip jiems čia sekasi, nes buvome labai seniai nesimatę. Keista matyti žmonės, su kuriais bendravau, kai dar nei vienas neturėjome vaikų, o dabar prašau:)))
Penktadienį nutarėme paskirti vaiko švietimui ir parodyti Bremenhaveno zoologijos sodą. Keliavome traukiniu, kuris mus per gerą pusvalandį pristatė į Bremehaveno traukinių stotį. Lukterėję, kol mūsų mažoji išsimiegos vežimėlyje, patraukėme zoologijos sodan. Šitas sodas skirtas daugiau jūriniams gyvunams, nors buvo ir sausumos gyventojų:) Deja, grįžimas į Brėmeną, vietoj planuoto pusvalandžio išsitęsė į keturias valandas kelionės. Bėda buvo tame, kad viduryje maršruto buvo įvykusi kažkokia nelaimė ir traukinys negalėjo tiesiai važiuoti į Brėmeną, teko lipti Stubben miestelyje, laukti autobuso, kuris atvažiavo tik po valandos, po to jis gerą pusvalandį apvažinėjo probleminį ruožą, po to vėl neribotam laikui buvome palikti laukti neaišku ko, ar autobuso, ar traukinio. Ir įdomiausia, kad patys vokiečiai irgi nesusigaudė, nei kaip, nei kur važiuoti:) Na, turiu pagirti savo šeimynėlę, kuri buvo labai kantri ir puikiai susitvarkė su šiuo išbandymu:) Šiaip ne taip grįžome Bremenan. Palikęs Laurą ir Gustę ilsėtis viešbutyje, pats išlėkiau susitikti su studiju draugu Arčiu ir Latvijos, kuris gyvena Brėmene jau devinti metai. Pašnekėjome apie gyvenimą, politiką, darbą, studijas ir visą kitą, kas gulėjo ant širdies.
Šeštadienio ryte taip pat neteko ilgai miegoti, nes buvo suplanuoti trijų dienų kelionė į Harzo kalnų širdį- miestelį Braunalge. Keliavome su dviem traukiniais bei autobusu. Tenai susitikome vėl su lietuvaitės šeima, jos vyras pasitiko mus stotyje su automobiliu ir nuvežė iki viešbučio. Jame praleidome tris dienas. Tikrai gražus kalnų kurortinis miestelis, kuriame buvo pilna poilsiautojų. O daugiausia tai motociklistų. Dar neteko tiek vienoje vietoje matyti baikerių, kurie šiaip pro šalį važiuoja ar apsistoja nakvynei. Pastebėjau, kad daugiau pagyvenę vokiečiai vairuoja motociklus, jaunimo mačiau mažai. Beje, vairavimo kultūra turiu pripažinti, kur kas aukštesnė Vokietijoje. Ramiai praleidome laiką. Dar sekmadienio vakarą spėjau užlipti į aukščiausia Niedersachseno viršukalnę Wurmbergą 971m virš jūros lygio. Pirmadienio rytą susidėjome kuprines ir patraukėme atgalios į Brėmeną. Vėl šeimą palikau pasiilsėti, o pats išvažiavau į Bremen-Nord susitikti su labai tolimu giminaičiu, su kuriuo susipažinau internete sudarinėdamas giminės medį. Jis taip pat pat didelis geneolgijos mėgėjas, iššniukštinėjęs giliausias savo giminės istorijos vietas, bei padėjęs man atrasti dar nežinomus man mano protėvius iš mamos pusės, vokiškosios linijos. Antradienį paskyrėme ramybei, poilsiui ir dar šiek tiek apsipirkimams savoms reikėms. Na, o trečiadienį, atsikėlę pusę penkių ryto, patraukėme link oro uosto, kur mūsų jau laukė mylimas Ryanair reisas. Pamiršau pasakyti, kad visą šį laiką mus lydėjo nuostabūs orai.
